Vertinimas

Tėvams apie mokinių kompetencijų ugdymą ir vertinimą

Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo (toliau – vertinimas)  tikslas – padėti mokiniui mokytis ir bręsti kaip asmenybei; pateikti informaciją apie mokinio mokymosi patirtį, pasiekimus ir pažangą; nustatyti mokytojo, mokyklos darbo sėkmę, priimti pagrįstus sprendimus.

Vertinimo uždaviniai:
Padėti mokiniui pažinti save, suprasti mokymosi stipriąsias ir silpnąsias puses, įsivertinti savo pasiekimų rezultatus.
Padėti mokytojui numatyti kiekvieno mokinio tolesnio ugdymosi gaires, diferencijuoti ir individualizuoti darbą, parinkti ugdymo turinį ir metodus.
Informuoti mokinių tėvus apie jų vaikų ugdymosi rezultatus ir bendradarbiauti užtikrinant mokinių pažangą.
Nustatyti mokyklai savo darbo kokybę, planuoti ugdymo turinį ir procesą, suteikti mokinių poreikius atliepiančią pagalbą.

Vertinimo nuostatos:
Vertinimas grindžiamas amžiaus tarpsnių psichologiniais ypatumais, individualiais mokinio poreikiais.
Vertinama tai, kas buvo numatyta pasiekti ugdymo procese: mokinių žinios ir supratimas, bendrieji ir dalyko gebėjimai.
Vertinimas skirtas padėti mokytis – mokinys laiku gauna grįžtamąją informaciją apie savo mokymosi patirtį, pasiekimus ir pažangą, jis mokosi vertinti ir įsivertinti.
Vertinama individuali mokinio pažanga, vengiama lyginti mokinių pasiekimus tarpusavyje.

Vertinimo principai:
atvirumas ir skaidrumas;
pozityvumas ir konstruktyvumas;
objektyvumas ir veiksmingumas;
informatyvumas.

PAŽAGIENIŲ MOKYKLOS-DARŽELIO MOKINIŲ PAŽANGOS IR PASIEKIMŲ VERTINIMO TVARKOS APRAŠAS

Tradiciškai buvome įpratę apie pasiekimus sužinoti iš gaunamų pažymių. Tačiau jau kuris laikas pradinukų mokymosi pasiekimai pažymiais nevertinami. Kaip vaikui sekasi mokykloje, jis pats ir jo tėvai sužino iš mokytojo žodžiu išsakytų pastabų, įrašų sąsiuviniuose ar „Pasiekimų knygelėse“, iš komentarų po atliktu darbu ar kontroliniu testu.
Kodėl nerašomi pažymiai?
Pažymių (ar jų pakaitalų – raidžių, ženklų, simbolių) atsisakoma dėl kelių priežasčių:
   Pirma, pažymiai leidžia skirstyti vaikus į pirmūnus ir atsilikėlius, nepriklausomai nuo to, kokios yra jų realios galimybės, koks jų intelektinis pajėgumas. Prigimtinės savybės nėra vaiko nuopelnas (greičiau gamtos, genų dovana), o vertinami tarsi būtų jo pastangų rezultatas. Tai nėra teisinga.
●   Antra, pažymiai orientuoja vaiką į atlygį. Už tam tikrą pageidaujamą elgesį yra atlyginama, už nepageidaujamą – baudžiama. Taip dresuojami gyvūnai. Bet žmogus – šiek tiek sudėtingesnis padaras. Dresūros metodas duoda gerus rezultatus tik tam tikrą laiką – ilgainiui atlygio stimulas ima nebeveikti. Be to, tyrimais nustatyta, kad:
▪  atlygis kenkia kūrybiškumui;
▪  jis įtvirtina nenorą siekti daugiau;
▪  gavus atlygį, elgesys vėl tampa koks buvęs.
   Trečia, pažymiai sukuria įtampos bei visai nepageidaujamo konkuravimo, rungtyniavimo atmosferą. Šiuo amžiaus tarpsniu ji nepalankiai veikia asmenybės raidą: ugdo prisitaikėliškumą, slopina iniciatyvumą ir laisvę.
Todėl siūloma vertinimą individualizuoti.
Koks yra individualios pažangos vertinimas?
Individualios pažangos vertinimas atsirado drauge su humanistinio ugdymo teorija, kuri  teigia nelygstamą kiekvieno asmens vertę. Vadovaujantis šia teorija, kiekvienas žmogus yra integrali įvairiausių – ir teigiamų, ir neigiamų, ir labai, ir menkai išplėtotų – savybių, gebėjimų, talentų visuma. Todėl vertinant individo raidą galima jį lyginti tik su juo pačiu, o ne su kitais.
Toks vertinimo principas yra itin priimtinas, siekiant puoselėti kiekvieno asmens savastį, išsaugoti visus geruosius prigimtinius vaiko bruožus, jo individualias potencines galias. Teigiama, kad visi žmonės kuriai nors gyvenimo sričiai yra gabūs, turi talentą. Tai nebūtinai turi būti akademinė, mokymosi sritis. Aukštais pasiekimais mokykloje nepasižyminčiam vaikinui ar merginai gali itin sektis ūkio, buities, socialinėje ar kitose srityse.
Individualios pažangos vertinimas mokykloje:
▪  Puoselėja integralią asmenybę – leidžia paisyti vaiko individualumą, neslopinti prigimtinių galių bei talentų, kurie tradicinei mokyklai atrodo ne tokie reikšmingi.
▪  Leidžia kiekvienam moksleiviui mokytis pagal savo išgales, orientuotis į savo galias ir sugebėjimus.
▪  Laiduoja kiekvienam vaikui psichologinį saugumą – „mokausi tiek, kiek pajėgiu, neprivalau konkuruoti su kitais“. Mokiniai tarpusavyje nelyginami, todėl nėra „gerai“ ir „blogai“ besimokančiųjų – kiekvienas mokosi pagal savo išgales.
Ar individualizuotai vertinant moksleivius nesumenkės mokymosi motyvacija?
Mokymosi motyvaciją kuria ne pažymiai, o:
▪  prigimtinis smalsumas – noras sužinoti, pažinti, patirti pačiam;
▪  troškimas tobulėti, pranokti save;
▪  pasitenkinimo išgyvenimas, ko nors pasiekus;
▪  atsakomybės tėvams, mokytojams, artimiesiems jausmas. Taigi ne rungtyniavimas, konkuravimas turėtų būti stimulas mokytis, tobulėti.
Mokytojai stengiasi dirbti taip, kad mokinių motyvaciją kurtų teigiami skatuliai:
□   smalsumą – įdomios, tyrinėti skatinančios užduotys,
□   tobulėjimo siekį – teigiamas savęs vertinimas,
□   atsakomybės jausmą – tinkamos vertybinės nuostatos ir t. t.
Kaip bus vertinami jūsų vaiko mokymosi pasiekimai?
Mokykla turi teisę susikurti ir mokyklos tarybos sprendimu įteisinti savo vertinimo metodiką, ji turi būti grįsta Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta vertinimo samprata. Su vertinimo metodika tėvai ir vaikai supažindinami mokslo metų pradžioje.
Vertinimo metodikos gali įvairuoti, tačiau visos jos turi:
▪  ugdyti, o ne slopinti, skatinti, o ne bausti;
▪  neskirstyti mokinių į „gerus“ ir „blogus“, nežeisti jų žmogiškojo orumo;
▪  fiksuoti individualią pažangą, o ne lyginti vaikus vienus su kitais;
▪  nerūšiuoti vaikų pagal prigimtines galias, intelektinius ar kt. gabumus.
Mokytojo įvertinimas gali būti išsakomas vaikui žodžiu. Tai pats efektyviausias grįžtamasis ryšys, nes jis atliekamas tuoj pat. Vaikui svarbi informacija pateikiama jam suprantamiausiu būdu.
Informacija tėvams perteikiama panašiai: galima tiesiog pasikalbėti su mokytoju apie savo vaiko mokymosi sėkmę ir problemas, galima ją gauti raštu mokykloje nustatyta tvarka.
Mokinio pasiekimų įvertinimai turi būti fiksuojami ir kaupiami tam, kad juos būtų galima perduoti tėvams, mokyklos administracijai, kitiems mokytojams.
Tėvai neturėtų bijoti naujovių mokykloje – juk niekas nestovi vietoje, keičiasi gyvenimo reikalavimai žmogui. Mokymo įstaigai taip pat kyla naujų uždavinių: vienas iš jų – ugdyti mąstantį, kūrybingą, atsakingą žmogų. Tai daryti turi padėti visa mokyklos gyvenimo tvarka, taip pat ir vertinimas.
„Aš ir pasaulis” vadovėlių bei pratybų autorė,
Švietimo plėtotės centro vyr.specialistė Violeta Jonynienė
Šaltinis: žurnalas „Pirmokas“