Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. visos šalies mokyklos turės priimti visus mokinius ir teikti jiems kokybišką ugdymą nediskriminuojant dėl ugdymosi poreikių įvairovės, suteikiant reikalingą, jo ugdymosi poreikius atliepiančią pagalbą.
„Įtraukusis ugdymas visuomenėje dažnai suprantamas per siaurai – tai nėra tik tinkamiausių ugdymosi sąlygų neįgaliems ar specialiųjų poreikių turintiems vaikams sudarymas. Tai svarbus perėjimo nuo „mokyklos visiems“ prie „mokyklos kiekvienam“ ugdymo modelio etapas. Labai svarbu, kad ne tik švietimo bendruomenė, bet ir plačioji visuomenė suprastų įtrauktį ir jos teisingumą kaip kokybiško ugdymo pagrindą vertinant kiekvieną besimokantįjį ir mokinių mokymosi poreikių įvairovę“, – sako Nacionalinės švietimo agentūros direktorė Rūta Krasauskienė.
Atmintinėje „Įtraukties link. Ką turi žinoti mokykla?“ aprašoma 12 sričių, kuriomis mokykla siekia įgyvendinti įtraukties principą. Jų turinys aprėpia mokyklos bendruomenės nuostatas ir susitarimus, mokyklos veiklos planavimą ir organizavimą, bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą, emocinę gerovę, švietimo pagalbos organizavimą, ugdymo aplinką, ugdymo turinio planavimą, mokymą ir mokymąsi, mokinio vertinimą, pasiekimus ir pažangą bei kitus svarbius įtraukties reiškinio aspektus.
ĮTRAUKTIES LINK. KĄ TURI ŽINOTI MOKYKLA?
Kintant šalies švietimo sistemai, akivaizdžiai pakito ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų bei jaunimo ugdymo modelis, nes mokyklos kaita – kintančio sociumo atspindys. Realybe tapęs įtraukusis ugdymas, orientuoja tiek šeimas, tiek bendrojo ugdymo mokyklas veikti bendrai, darniai ir kūrybingai, nes mūsų visuomenė jau yra pasiekusi raidos tarpsnį, kai švietimas yra prieinamas kiekvienam asmeniui.
Šeimose, vyraujant šiltiems tėvų ir vaikų santykiams, diskutuojama ir integruoto ugdymo tematika. Tėvai linkę pasitikėti vaikų perduodama informacija, todėl retokai lankosi mokyklose. Su mokykla glaudžiau bendrauja šeimos, auginančios neįgalius vaikus. Motinos mokyklose lankosi dažniau negu tėčiai. Šeimos nėra abejingos švietimo sistemos pertvarkos vyksmui ir pageidautų, kad ugdymo proceso organizatoriai įsiklausytų į jų mintis ir siūlymus, pedagogų bendruomenei dera ieškoti būdų ir metodų, kaip toliau tobulinti mokyklos ir visuomenės ryšius. Mokinių tėvai pritaria, kad neįgalūs jų vaikų bendraamžiai lankytų bendrojo ugdymo mokyklą: mūsų visuomenė priėmė integruoto ugdymo modelį.
Bendrojo ugdymo erdvėje, kurioje mokosi neįgalūs vaikai, su sunkumais susiduria visi ugdymo dalyviai. Todėl mokymo organizavimo problematiką derėtų analizuoti kartu visai mokyklos bendruomenei: mokytojams, mokiniams, mokinių tėvams, psichologams, socialiniams pedagogams. Tėvų diskursas byloja apie tai, kad ugdymo procese niekas nepakeis kompetentingo, visus vaikus vienodai mylinčio mokytojo.
/ĮTRAUKUSIS UGDYMAS: MOKINIŲ TĖVŲ RŪPESČIAI IR LŪKESČIAI/ autoriai: Vilija Grincevičienė, Alicja Szerlag, Krystyna Dziubacka, Vilija Targamadzė