„Jie nekreipia į mane dėmesio tol, kol nepasielgiu netinkamai.”
„Jie daug žino, bet neturi kantrybės manęs išmokyti.”
„Jie pamaitina mane, bet neturi laiko susėsti kartu prie pietų stalo.”
„Jie nori manimi didžiuotis, bet negali paslėpti nusivylimo, kai man nesiseka.”
„Jie daug kalba, bet retai išklauso.”
„Jie nori, kad taikiai sugyvenčiau su broliu/sese, o patys pykstasi tarpusavyje.”
„Jie nori, kad aš greičiau užaugčiau, bet elgiasi su manimi lyg su mažu.”
„Jie linkę nurodinėti mums, kaip gyventi, o patys pyksta, kai jiems bando patarti jų tėvai.”
„Jie piktinasi mano melu, bet nėra pasiruošę sužinoti tiesą.”
„Jie tikisi iš manęs teisingų sprendimų, bet neleidžia suklysti.”
„Jie nuperka man žaislų, bet pamiršta su manimi pažaisti.”
„Jie pažįsta laikrodį, bet neturi laiko.”
„Jie važinėja greitomis mašinomis, bet niekur nesuspėja.”
„Jie paklausia, kaip man sekėsi mokykloje, bet yra pasirengę išgirsti vienintelį žodelį: „gerai”.
„Jie įjungia televizorių, užuot pasekę man pasaką.”
„Jie daug dirba, kad uždirbtų pinigų, o aš galvoju: jei manęs nebūtų, gal jiems būtų lengviau?”
„Jie nori, kad aš užaugčiau geru žmogumi, bet kasdien kartoja, kad esu nevykėlis, žioplys ir tinginys.”
„Jie klausinėja, „į ką tu atsigimei”, tarsi nenorėdami suprasti, kad, be jų, kitų pavyzdžių tiesiog neturiu.”
„Jie verčia mane daryti namų darbus, nors patys neskaito knygų. Jie liepia man mokytis, nors patys nesimoko.”