Antrokai kartu su savo tėveliais apsilankė sename, keturių aukštų, su pasukama prieš vėją kepure, 1880 m. statytame Stultiškių vėjo malūne. Pirmame aukšte sudalyvavome edukaciniame lino apdirbimo užsiėmime, kurio metu lino pluoštą mynėme, brukome ir šukavome. Antrame aukšte apžiūrėjome iššukuotų linų sruogų parodą, išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžius, audimo stakles. Trečiame aukšte – senieji liaudies buities įrankiai bei reikmenys, kurie buvo naudojami XIX a. Lietuvoje. Ketvirtame aukšte sandėliuojami sendaikčiai ir, sako, velniai gyvena, todėl ten lankytojai neįleidžiami. Muziejininkė D. Mikalauskienė pavaišino juoda namine duona, pamirkyta aliejuje ir linų sėmenyse – labai skanu!

     Iš malūno patraukėme į turistinį žygį link Čičinsko kalno. Stabtelėjome prie Tradicinių Amatų Centro Upytėje, kur lenktyniavome linksmosiose estafetėse ir pasistiprinome prie bendro vaišių stalo. Tada užkopėme į Čičinsko kalną. Kad neišsigąstume vaiduoklio, apie kurį sužinojome iš padavimo, kalną apėjome tvirtai susikibę rankomis.

     Sužinojome, pamatėme, patyrėme – GERA AUGTI KARTU.